driaučius

×driáučius (l. drzewce, drzewiec, brus. дpэвeц) sm. (1) 1. storas medžio kamienas: Pirko brolis driáučių ąžuolinį, sugadną dėl padirbimo kryžiaus J. Iš šito ąžuolo būtų geras driáučius [kryžiui] Pg. 2. vėliavos kotas: Iš tos kartės bus driáučius karūnai pakabinti J. Mano tėvelis dirbdavo driaučius Pg. 3. SD¹60 ietis, ieties smaigalys: Šv. Jurgis sutemp arklį, šok ant smako viršaus ir parver su driaučiu kiaurai jo sprandą M.Valanč. Su driáučiumi, kurio smailus trikampis galas, pardaužė šoną arklio J. Kareiviai driaučius nuo pikių laužo [bekovodami] rš. ^ Anytos skaudūs žodžiai kaip driaučiais varsto širdį J.